Pereiti prie turinio

Rygos senamiestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rygos senamiestis

Historic Centre of Riga *

Pasaulio paveldo sąrašas

Tipas Kultūrinis
Kriterijus i, ii
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 852
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 1997  (21-oji sesija)
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Rygos senamiestis (latv. Vecrīga – 'Senoji Ryga', anksčiau ir Iekšrīga – 'Vidinė Ryga') – seniausia Rygos miesto dalis Dauguvos dešiniajame krante, tarp K. Valdemaro gatvės, Z. A. Meierovico bulvaro, Aspazijos bulvaro, Sausio 13 gatvės ir Lapkričio 11 krantinės.[1] Plotas 94,4 ha, gyventojų 1856 (2021 m.), dirbančiųjų 15 458 (2017 m.).[2] Nuo 1967 m. – valstybės saugoma zona, nuo 1983 m. kartu su Rygos istoriniu centru – urbanistikos paminklas,[3] nuo 1997 m. – UNESCO Pasaulio paveldo objektas.

Senamiesčiui būdingas siaurų, kreivų gatvių tinklas, gausu architektūros paminklų (Rygos katedra, Šv. Petro bažnyčia, Trys Broliai ir kt.).

Pagrindinis straipsnis – Rygos istorija.

Rygos senamiestis susiformavo iš įtvirtinto viduramžių miesto, stovėjusio tarp Dauguvos ir Rygos upių. Jau viduramžiais plotai už miesto gynybinės sienos taip pat buvo gyvenami, tačiau šimtmečius Rygos miestu buvo vadinama tik dabartinė senamiesčio teritorija,[4] o plotai už miesto įtvirtinimų vadinti priemiesčiais. Priemiesčiuose iki pat XIX a. leista statyti tik medinius namus, kuriuos, priešo kariuomenėms artėjant, gynybos sumetimais sudegindavo. Todėl senoji architektūra išliko tik dabartinio senamiesčio ribose.[5]

Viduramžių Ryga (iš G. Brauno ir F. Hogenbergo atlaso, 1581 m.)

Rygą lyvių ir kuršių gyvenviečių vietoje 1201 m. įkūrė vyskupas Albertas. 1225 m. Ryga gavo miesto teises. Miestą tuo metu sudarė keletas tarpusavyje susijusių užstatymo kompleksų: vietinių gyventojų gyvenvietė (nuo XI a.), vokiečių atsikėlėlių gyvenvietė (nuo 1201 m.), Rygos vyskupo (vėliau arkivyskupo), Kalavijuočių (vėliau Livonijos) ordino, vienuolynų valdos. Seniausia senamiesčio dalis yra dabartinių Šv. Petro, Šv. Jono ir Šv. Jurgio bažnyčių apylinkėje, kiek vėlesnė – Katedros aikštės bei Šv. Dvasios konvento vietoje. Šioje teritorijoje buvo vyskupo rezidencija (Šv. Petro bažnyčia, vėliau Rygos katedra), stovėjo Kalavijuočių ordino pilis (dabartinės Šv. Jono bažnyčios vietoje) ir bažnyčia. 5,5 ha ploto miestą supo pusapskritimiai įtvirtinimai.[5] Vėliau Ryga ne kartą plėtėsi, iki XVI a. pirmojo trečdalio jos ribas formavo viduramžių gynybinė siena, iki XIX a. vidurio – žemės įtvirtinimų sistema. Dabartinius, nuo to laiko beveik nepakitusius kontūrus, senamiestis įgijo po įtvirtinimų nugriovimo ir gatvių, bulvarų bei parkų suformavimo jų vietoje 1857–1863 m.[3]

Senamiesčio gatvių tinklas susiformavo XIII a. Dabartinės gatvės žymi senųjų kelių trasas, buvusios Rygos upės krantus, buvusių pilių, vienuolynų kontūrus, gynybinių įtvirtinimų linijas. Pagrindinės viešosios erdvės – Katedros (Doma laukums), Rotušės (Rātslaukums) ir Lyvių (Līvu laukums) aikštės. Užstatymas daugialypis: vyrauja įvairiais laikais nedideliuose sklypuose tankiai sustatyti pastatai ir miesto silueto dominantės – viduramžių bažnyčios, taip pat didesni naujesnių laikų (XVIII–XX a.) visuomeniniai pastatai: Saeimos rūmai, buvusi Rygos birža, buvusi Centrinė universalinė parduotuvė, Rygos technikos universiteto korpusai.[3]

Juodagalvių namas Rotušės aikštėje, tolumoje kairėje – Šv. Petro bažnyčios bokštas

Senamiestyje suskaičiuota virš 500 pastatų, didesnei jų daliai suteiktas kultūros paminklo statusas. Pastatai pasižymi architektūrinių stilių įvairove: romanikos ir gotikos pavyzdžių yra Rygos katedros, Šv. Petro bažnyčios, Šv. Jokūbo katedros, „Trijų brolių” architektūroje, manierizmo – Šv. Jono bažnyčios altoriaus dalies, kai kurių gyvenamųjų namų, Juodagalvių brolijos namo (per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas, 1999 m. atstatytas) architektūroje. Baroko stiliumi statyti puošnūs Reiterno ir Daneršterno namai (XVII a. pab.), paprasti gyvenamieji namai Meistrų (Meistaru) gatvėje 19, 21 ir 23, sandėliai, Reformatų bažnyčia (XVIII a. pr.), Šv. Petro bažnyčios bokštas, klasicizmo – Arsenalas (XVIII a. pr.), rotušė (per Antrąjį pasaulinį karą sugriauta, 2003 m. atstatyta).[3] Yra nemažai istorizmo, jugendo, šiek tiek modernizmo ir šiuolaikinės architektūros pavyzdžių.

Vidinė gatvelė Konvento kieme

Senamiesčio teritorijoje būta keleto pilių,[6] iki šių laikų išlikusi tik viena – Rygos ordino pilis (dabar joje įsikūrusi Latvijos prezidento rezidencija, muziejai). Šiaurinėje senamiesčio dalyje yra išlikusių XIII–XV a. miesto sienos fragmentų: sienos atkarpa su Ramerio bokštu (atnaujintas 1987 m.), Parako bokštas (dabar Karo muziejaus dalis). Šalia stovi buvusių įtvirtinimų dalis ir ilgiausias senamiesčio pastatas – Jokūbo barakai (XVIII a., buvusios kareivinės, dabar prekybos ir biurų pastatas),[7] Švedų vartai (įrengti 1698 m., išlaužus gyvenamojo namo sienas).[8] Senamiesčio centre, tarp Kalvių (Kalēju) ir Mėsinių (Skārņu) gatvių, buvusios pirmosios Kalavijuočių ordino pilies vietoje, stovi Konvento kiemo (Konventa sēta) pastatų kompleksas. Tai vienas seniausių Rygos senamiesčio kvartalų, jo pietinėje pusėje išlikusi Ordino pilies buvusi koplyčia – Šv. Jurgio bažnyčia – seniausias mūro pastatas Rygoje.[9]

  1. Rīgas vēsturiskā centra saglabāšanas un aizsardzības noteikumi (Rygos istorinio centro išsaugojimo ir apsaugos taisyklės), 2 priedas, 2004-03-08. Archyvuota 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2022-07-10.
  2. Vecpilsēta. Pamatinformācija, apkaimes.lv. Nuoroda tikrinta 2022-07-12.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Vecrīga, Enciklopēdija Rīga, p. 719. Galvenā enciklopēdiju redakcija, Rīga, 1988.
  4. Vecrīgas (Rīgas) vēsture, Cita Rīga. Nuoroda tikrinta 2022-07-11.
  5. 5,0 5,1 Vecpilsēta. Apkaimes vēsturiskais apraksts, apkaimes.lv. Nuoroda tikrinta 2022-07-11.
  6. Viduslaiku pilis, Dzintarzīmes. Nuoroda tikrinta 2022-07-11.
  7. Rīgas stāsti: Jēkaba kazarmas, tūrismagids.lv. Nuoroda tikrinta 2022-07-12.
  8. Zviedru vārti, Enciklopēdija Rīga, p. 759. Galvenā enciklopēdiju redakcija, Rīga, 1988.
  9. Konventa sēta, Enciklopēdija Rīga, p. 371. Galvenā enciklopēdiju redakcija, Rīga, 1988.